Gal turite ką nors užkąsti? Toks klausimas dažnai iškyla kelionių po salą metu 🙂 Istorija Kretos klanuose.
– Užeiga atidaryta? – įėjęs vidun ir pasisveikinęs paklausiau prie stalo laikraštį skaičiusio pagyvenusio vyro. Kiek abejojau, kad čia – užeiga: prie įėjimo nebuvo jokio užrašo, tik pro įstiklintas, daug rankų mačiusias duris įžiūrėjau, kad viduje – kur kas daugiau stalų negu įprastame kretiečio name.
Panašu į užeigą, nors ką gali žinoti – gal kokiems kalniečių susirinkimams skirta tokia patalpa 🤔 Atsidūrus atokiame Kretos kaime šalia nenuspėjamų Psiloričio kalnų galima tikėtis visko!
Linksmas pokalbis su tavernos savininku
– Jeigu užėjai, vadinasi, atidaryta, – nenorėdamas parodyti smalsumo demonstratyviai lėtai sulankstė laikraštį vyriškis ir atsistojo pasisveikinti.
– Čia taverna ar kavinė? Gal turite ką nors užkąsti? – išbėriau klausimus kaip žirnius į sieną, bet iš pašnekovo veido supratau, kad būtų kur kas geriau, jei sulėtinčiau kalbos tempą.
– Kaip čia tau pasakius… – nutęsė šeimininkiškai patalpą apžvelgęs kretietis. – Kai reikia, čia kavinė. Kai reikia – taverna. Šiandien neturiu nei kavos, nei maisto, bet sėsk – išgersim po taurelę. Mano vardas Dimitris, o tu kas būsi?
– Kretoje esu Adonis… – ėmiau tratėti apie savo vardus ir lietuvišką kilmę, bet panašu, kad Dimitriui labiau patiko faktas, kad kalbu graikiškai, kad nesispyrioju kvietimui prisėsti ir kad iš jo žvilgsnio suprantu, koks kalbos tempas būtų deramas bendravimui. Jaučiau, kad džiaugiasi sulaukęs kompanijos, nors to stengėsi nerodyti su tuo pačiu neskubumu ant stalo pirmiau atnešdamas taureles, o paskui – ir kretietiškos dozės vynuoginės buteliuką.
Užkandukai
– Hm, reikėtų ir užkandos, – papilstęs tarsi sau pasakė Dimitris, apsisuko ir netrukus grįžo su peiliu, maža lėkštute ir išraudusiu granatu rankose. Pjaustė granatą įdėmiai klausydamas mano pasakojimo, kad užsukau į jo kaimą sužinojęs, kad čia kažkas Psiloričio vaistažolėmis prekiauja.
– Turiu ir žolelių, ir medaus, – šypsojosi Dimitris nekukliai duodamas suprasti, kad jau suradau, ko ieškojau. – Ir dar kažko užkandai reikėtų… – vėl pakilo nuo stalo ir ėmė vieną po kitos nešti mažas užkandėlių lėkštutes: alyvuogių, avies pieno varškės, šaltienos, apelsino skiltelių 🍊🍊🍊
– Taigi sakėt, kad nieko valgyti neturite! – nusistebėjau.
– Tai kad niekaip neišeini! Nejaugi prie tuščio stalo sėdėsim, – skėstelėjo rankomis Dimitris. – Juolab ar čia valgis! Čia tik užkandukai. Tu geriau man kitą kartą paskambink ir pasakyk, kada žadi atvažiuoti – va tada ir paruošiu valgių. Jau daug metų taip dirbu: gaminu maistą tik tada, kai galiu, ir žinau, kad pas mane bus žmonių. Visi žino, kad jokio valgiaraščio pas mane nėra – gaus tą, ką pagaminsiu iš to, ką turiu šviežiausio. Tikrai nelėksiu kur nors į Heraklioną pirkti pomidorų, jei kažkas jų užsimanys. Jeigu jų neturiu, jeigu jie dabar neauga, tai jų ir nebus. Bet tą, ką pagaminsiu, valgysi ir džiaugsies. O paskui sugrįši kaip kiti sugrįžta.
Ko jau ko, o pasitikėjimo savimi iš Kretos kalniečių neatimsi. Nuo susitikimo su Dimitriu praėjo vos kelios dienos, o jau maga skambinti jam ir prašytis prie valgiais, o ne užkandukais nukrauto stalo. Matyt, nepavyks to padaryti artimiausiu metu, todėl pasistengsiu viešnagę pas jį suplanuoti balandžio pradžioje – kaip vakar rašiau, balandžio 1–8 d. renku keliautojų grupę magiškai pažinčiai su Kreta. Norintys prie jos prisijungti visą informaciją ras čia >> 👈
Dimitriui pažadėjau sugrįžti su kompanija, tad kodėl gi Jums neatsidūrus toje kompanijoje?! 😊 👥 ☀️
Tinklaraštyje ir kelionių žurnale SALA rasite daugiau Kretos istorijų, atradimų, įdomių patirčių, spauskite čia >>
Rubrikoje „Naudinga žinoti“ rasite įdomios ir naudingos informacijos, kuri padės planuotis atostogas Kretoje bei Santorinyje, spauskite čia >>
Jeigu turite klausimų ir norite mūsų pasiteirauti apie Kretos praeitį ir dabartį, istorines ir patyrimines keliones po salą, susisiekite – siųskite žinutę el. paštu manokreta@gmail.com
