Imeri Gramvousa – maža sala su didele istorija. Ir vienintelė, kurioje yra vagis, piratus ir plėšikus globojančios Dievo Motinos cerkvė. Imeri Gramvousa – prie Gramvousos pusiasalio Kretos vakaruose esanti salelė. Ją vasarą priešais save mato tūkstančiai poilsiautojų, gulinėjančių viename iš gražiausių salos paplūdimių Balos lagūnoje.
Tie, kas į Balos plaukia su laiveliais iš Kissamos uosto, apsilanko ir Imeri Gramvousoje. O pakilę į venecijietišką tvirtovę galėtų pasigrožėti nuostabiais vaizdais net į tris jūras – Libijos, Jonijos ir Kretos.
Imeri Gramvousa pavadinimo kilmė
Labiau už vaizdus stebina Imeri Gramvousos istorija. Įspūdingą fortą 137 metrų aukštyje per 1579-1584 metus pastatė tuo metu Kretą valdžiusieji venecijiečiai tam, kad galėtų apsiginti nuo dažnėjančių Osmanų imperijos antpuolių. Beje, žodis ‘gramvousa’ kildinamas iš venecijiečių kalbos žodžio ‘garabuse’ (jo prasmės, deja, nepavyko išsiaiškinti). O žodelis ‘imeri’ graikų kalba reiškia ‘prijaukintą’, jis pasirinktas greičiausiai todėl, kad šalia Imeri Gramvousos esanti kita salelė vadinama laukine – Agria Gramvousa.
Kretą osmanai okupavo per 1645-1669 m. karą, bet Imeri Gramvousa kartu dar su dviem tvirtovėmis kitose mažytėse salose prie Kretos krantų – Spinalonga ir Souda – priklausė venecijiečiams. Jos buvo strategiškai naudingos, norint išlaikyti prekybinių jūros kelių saugumą. 1691 metais gruodžio 6 d. fortą saugojęs ir venecijiečių pusėje kariavęs vienas Neapolio kapitonų išdavė savo sąjungininkus ir už didžiulę pinigų sumą atidavė tvirtovę į osmanų rankas. Už tai jis pelnė ‘Gramvousos kapitono’ pravardę ir pabėgo gyventi į Stambulą.
Salos istorija
Osmanų okupacijos metais Kretos sukilėliai ne kartą buvo užėmę Imeri Gramvousą, bet labiausiai jie salą išgarsino per 1821-1828 m. mūšius. Nors osmanai sugebėjo numalšinti sukilimą Kretoje, bet jiems nepavyko atgauti Imeri Gramvousos. Nuo 1825 m. ji priklausė sukilėliams, kurie sukūrė savo bendruomenę ir ėmė piratauti aplinkiniuose vandenyse. Per tris metus salelės gyventojų skaičius nuo 300 išaugo iki 3000! Joje buvo pastatyta cerkvė, dviprasmišku pavadinimu „Panagia i Kleftrina“: graikiškai ‘panagia’ – Dievo Motina, ‘kleftis’ – vagis, bet tais laikais šiuo žodžiu buvo vadinami ir sukilėliai. Šio niuanso niekas nepaiso, todėl sakoma, kad Imeri Gramvousoje stovi plėšikus globojančios Dievo Motinos Vagilės cerkvė. Juolab ją pastatė labiau piratai negu sukilėliai.
Piratų karaliavimas saloje baigėsi 1828 metais. Su jais susidorojo nepriklausomybę atgavusios žemyninės Graikijos armija kartu su britų ir prancūzų karine pagalba. 1831 m. Imeri Gramvousa vėl buvo sugrąžinta osmanams, kuriems vis dar priklausė Kretos sala iki pat 1898 metų.
Dėl tokios audringos istorijos Imeri Gramvousa dabar apaugusi gandais. Sakoma, kad čia savo grobį yra paslėpę ne tik XIX a. piratais tapę sukilėliai, bet ir vienas garsiausių XVI a. Viduržemio jūros piratų Hayreddinas Barbarossa, vėliau tapęs Osmanų imperijos laivyno admirolu. Kol kas niekas nesigyrė radęs lobių Imeri Gramvousoje. Bet kiti gandai byloja, kad juodieji archeologai nuolatos lankosi salelėje, ieškodami paslėptų turtų.
Tinklaraštyje ir kelionių žurnale SALA rasite daugiau Kretos istorijų, atradimų, įdomių patirčių, spauskite čia >>
Rubrikoje „Naudinga žinoti“ rasite įdomios ir naudingos informacijos, kuri padės planuotis atostogas Kretoje bei Santorinyje, spauskite čia >>
Jeigu turite klausimų ir norite mūsų pasiteirauti apie Kretos praeitį ir dabartį, istorines ir patyrimines keliones po salą, susisiekite – siųskite žinutę el. paštu manokreta@gmail.com
