Ar Jums jau pavyko rasti ir perskaityti Pandelio Prevelakio knygą MIRTIES SAULĖ? Ji ir apie Kretos kaimo tradicijas, ir apie vendetą, ir apie karą, ir apie krikščionybę…
Nesu skaičiusi poetiškesnės, keistesnės ir krikščioniškesnės savo dvasia knygos“ Tokią žinutę prieš pusantrų metų man parašė kelis kartus Kretoje atostogavusi Laimutė.
Su ja iš pradžių derinomės dėl MANO KRETOS ekskursijų, bet vis per vėlai, kai jau negalėjau prijungti jos prie vienos ar kitos grupės. Ryšys su Laimute tai nutrūkdavo, tai atsinaujindavo, giliai įrėždamas į sąmonę mintį, kad privalau perskaityti „Mirties saulę“. Juk tai dar vienas į lietuvių kalbą išverstas romanas apie Kretą!
Kodėl apie šią knygą nežinojau anksčiau? Gal todėl, kad lietuvių kalba ji buvo išleista tuomet, kai dar nebuvau gimęs – 1970 metais. Gal todėl, kad Pandelis Prevelakis – ne toks garsus kaip Nikos Kazantzakis ar Odysseas Elytis. O gal todėl, kad reikėjo daugiau pažinti Kretą tam, kad „Mirties saulę“ ne šiaip skaityčiau, o išgyvenčiau.
Apie ką romanas?
Apie Kretą XX amžiaus pradžioje, kai Europoje siautėjo I pasaulinis karas, įspausdamas kruvinas žaizdas ir paprastų kretiečių gyvenimuose. Apie vyru tampantį berniuką, kuris mylėjo, dalijosi meile su kitais, kol galiausiai suvokė, kad gyvenimas iš jo greitai atima tuos žmones, kuriuos jis įsimyli. Ir apie kerštą – kraujo kerštą, apie kurį ne kartą esu girdėjęs kavinių pokalbiuose su Kretos vyrais. Apie tokį kerštą, kai žudo už tai, ką padarei ne tu, o tavo brolis. Ir žudo ne tave, o tavo artimąjį – kad su kiekviena mirtim tau skaudėtų vis labiau.
Perskaitęs „Mirties saulę“ susiradau knygos recenzijas, kurios taikliai nurodo, kad romanas artimas antikinei tragedijai su visa puokšte įvairiausių emocijų. Nuo vėjavaikiško džiaugsmo ir tikėjimo laiminga pabaiga iki kaustančio siaubo bei liūdesio. Iš tų pačių recenzijų sužinojau, kad romane gausu Pandelio Prevelakio autobiografinių detalių, gal todėl nebuvo sunku atrasti romane aprašytas vietas. Tokius kaimus kaip Pigi, Agios Dimitrios, Loutra: lietuviškame vertime jie fonetiškai transkribuoti kaip Pijis, Ajos Dimitrios ir Lutra. Visi jie – šalia Retimno miesto, kuriame gimė ir užaugo romano autorius.
Suradęs kaimus žemėlapyje išsikėliau tikslą apie knygą MANO KRETOS feisbuke papasakoti tik tada, kai ten pabuvosiu. Štai įrodymas: Laimutės man perduota „Mirties saulė“ atkeliavo į Pijį – ten, kur vyksta romano veiksmas. Be abejo, kaimas per šimtą metų pasikeitė. Bet kai tavernoje prabilau apie Pandelį Prevelakį kažkodėl jos savininkas nuleido mano žodžius negirdomis, ėmė porinti apie prasidėjusio pasninko tradicijas.
Žinau, kad Kretoje norint sužinoti daugiau reikia laiko. Kartais – labai daug laiko. Vadinasi, į Pijo taverną dar sugrįšiu. Ir užkalbinęs jos savininką pirmiausia užsiminsiu ne apie Pandelį Prevelakį. O apie lietuvę Laimutę, kuri pasirūpino, kad vienas lietuviškas „Mirties saulės“ egzempliorius patektų į Kretą ir per kelių salos lietuvių rankas atsidurtų pas mane. Tai pirmas kartas, kai lietuvių kalba išleistos knygos apie Kretą ne pats ieškojau, o ji mane surado. Už tai begalinis ačiū Laimutei! 🇱🇹 📖 🇬🇷
Tinklaraštyje ir kelionių žurnale rasite daugiau straipsnių ir nuorodų skirtų filmams ir grožinei literatūrai apie Graikiją ar graikus, spauskite čia >>
Jeigu norite mūsų pasiteirauti apie kokią nors knygą ar filmą, susisiekite – siųskite žinutę el. paštu manokreta@gmail.com