Kiek daug sutapimų 
Ir visi jie susiję su knyga, kurios autorius rašo: „Graikijos šviesa atvėrė man akis, persunkė poras, išplėtė visą mano esybę“.
Nuo ko prasidėjo?
Viskas prasidėjo, kai maždaug prieš metus kolega Paulius Jurkevicius pasisakė prieš kelionę iš Romos į Kerkyrą skaitąs „Marusio kolosą“. Ir paklausė mudviejų su Jurgita nuomonės apie šį JAV literatūros klasiko Henrio Milerio (Henry Miller) romaną. Nuomonės nebuvo. Bet asakiau žinąs, jog garsusis „Vėžio atogrąžos“ autorius buvo prisilietęs prie Graikijos – sutarėm, kad prie knygos sugrįšime, kai ją perskaitysiu.
Praėjus apie mėnesiui man iš Kipro parašė rašytoja ir vertėja Dalia Staponkute, cituoju: „Noriu paprašyti tavęs pagalbos vienai iškiliai mūsų vertėjai Violetai Tauragienei, dabar esančiai Atėnuose“. Esame įpratę Kretoje, kitur Graikijoje, Kipre palaikyti vieni kitus lietuvius,. Tad pasakiau, kad padėsiu, kuo galėsiu, juolab planavome patys būti Atėnuose. Gana greitai susibendravom su Violeta. Ji prasitarė į Graikiją atvykusi dėl to, kad labiau suprastų iš anglų į lietuvių verčiamą knygą – Henrio Milerio „Marusio kolosą“.
Pamenu, tada net šiurpas nuėjo per kūną! Atrodė, ką tik su Pauliumi susirašinėjome apie „Marusio kolosą“, o dabar prašom – laukia pažintis su vertėja, kuri suteiks šiam kelionių romanui lietuvišką pavidalą.
Susitikimas Atėnuose
Susirašę su Violeta sutarėme susitikti Atėnuose, Syntagmos aikštėje, prie garbės sargyboje budinčių evzonų. Nors Atėnuose privengiam graikiško maisto užeigų (atsidūrus mieste norisi pabėgti nuo to, ką pastoviai valgom Kretos kaime), patraukėm į artimiausią uzeri. Juk Violetai reikėjo ne tik pasakojimais, bet ir skoniais iliustruoti graikiškos būties bei buities niuansus.
Maisto buvo tiek pat, kiek kalbos! Apie Graikiją ir apie Lietuvą, apie „Marusio kolosą“, apie Violetos planus aplankyti Kretą vien dėl to, kad Henris Mileris joje lankėsi, ją aprašė. „Labai norėsiu, kad po to, kai pasirodys knygos vertimas, jūs ją perskaitytumėt ir pasakytumėt savo nuomonę“, – kartojo man Violeta tiek Atėnuose, tiek vėliau Kretoje, kai su ja susitikome pavasarį.
„Marusio koloso“ vertimas į lietuvių kalbą pasirodė besibaigiant vasarai. Tuomet mudu su Jurgita dar buvome paskendę atostogų sezono darbuose – tada Violeta parašė norinti mums persiųsti knygą, bet pasakiau, kad man kur kas maloniau bus ją gauti tiesiai iš jos rankų, kai būsime Vilniuje.
Kaip matote iš nuotraukos, dabar, artėjant Kalėdoms, tai įvyko. Pažadėjau Violetai perskaityti „Marusio kolosą“ iki sausio pradžios, kai vėl susitiksime Atėnuose. Vertėjai paliko įspūdį Graikijos sostinė, į kurią ji išskris sausio pradžioje. Kaip tik tuo metu mes automobiliu iš Lietuvos irgi turėtume pasiekti Atėnus.
Sutapimai tęsiasi
Vakar atsiverčiau „Marusio kolosą“. Ir vėl pašiurpau iš nuostabos perskaitęs Henrio Milerio žodžius: „…mano sumanymas pabūti Dordonės krašte, prieš pasineriant į žėrintį senovinį Graikijos pasaulį, buvo genialus“. Dar vienas sutapimas! Nes prieš metus visai netikėtai Lietuvis pas lietuvį. TV laida mudu su Jurgita teleportavo į Dordonę, kur lietuvė Irma Lazickiene Walker puoselėja Chateau Masburel vynuogynus. Nei svajojau, nei planavau Dordonėje atsidurti, tiesiog aplinkybės tada taip susiklostė.
Kokie dar sutapimai manęs laukia su „Marusio kolosu“? Jei jų bus, pasidalinsiu tuomet, kai pateiksiu knygos apžvalgą ją perskaitęs. Kviečiu ir jus perskaityti Henrio Milerio kelionių romaną šiuo stebuklingu kalėdiniu laikotarpiu – kad vėliau visi kartu galėtume padiskutuoti, o gal net nustebinti vieni kitus naujais sutapimais 
P.s. Knygą išleido Kitos knygos, jos anonsą rasite čia: www.kitosknygos.lt/knygos/Marusio-kolosas
