Tai ne šiaip sau daržovės ir kiaušiniai, tai – istorija. Apie kretietišką svetingumą.
Ne paslaptis, kad mudu su žmona Jurgita kas savaitę Kretoje stengiamės atrasti kažką nauja, mums nematyta. Visai neseniai tokiam atradimų turui pasirinkome siaurus žalumoje paskendusio Lakonios regiono kelius rytinėje Kretoje. Regionas garsėja antikos laikais klestėjusio Lato miesto griuvėsiais, jame yra išlikusių keletas senųjų bizantiškų cerkvių, jame įsikūręs ir Kretos technologijų institutas. Bet mūsų dėmesį patraukė ne lankytini objektai, o mažytis Flamourianos kaimas. Pravažiavę jo pagrindinę aikštę nusprendėme stabtelti ir pasivaikščioti, nes greito žvilgsnio užteko suprasti, kad kaimas senas. O jei senas, vadinasi, įdomus.
Apžiūrinėdami apgriuvusius namus leidomės pėsčiomis link kaimo aikštės, kurioje, kaip ir dera neišmirusiame Kretos kaime – užeigėlė. Net dvi užeigėlės. Žiūriu, prie vieno stalo prisėda matytas žmogus. Dimitris! Su juo susipažinome žiemą, kai atradimų turams surinkdavome didesnę įvairiatautę kompaniją. Jis žiūri į mane, aš žiūriu į jį ir mudviem abiem išsprūsta tas pats klausimas: „Iš kur tu čia?“ Pasirodo, Flamouriana – gimtasis Dimitrio kaimas. Čia ir prasideda daržovinė istorija.
Staigmena
Nespėjam mes prisėsti prie stalo, kaip staiga Dimitris pašoka ir sako: „Einam pas mane į daržą!“ Siaurais takais tarp prižiūrėtų ir apleistų pastatų atsiduriame prie namo, kuriame prabėgo jo vaikystė. Dabar niekas jame negyvena, bet Dimitris aplink jį daržininkauja. Pasakodamas apie save jis įšoka į guminius batus ir paskęsta savo daržo žalumoje. Posakiai iš serijos „ačiū, nereikia, mes tiek nesuvalgysim“ nepadeda. Dimitris skina, pjauna, krauna. Jam į pagalbą ateina nežinia iš kur išdygusi moteris, kurią Dimitris pristato kaip savo mirusio tėvo žmoną. Skina, pjauna, krauna dviese ir visiškai nekreipia dėmesio į mūsiškius „ačiū, nereikia, ojojoj“.
Taip suruošiami trys maišiokai: viename – vlita (kretietiška troškinama daržo žolė), antrame – salotų lapai, agurkai, cukinijos ir baklažanai, trečiame – net 20 kiaušinių! Dimitris mūsų nepaleidžia: vedasi atgal į užeigą, kurioje vienas stalas jau nukrautas vaišėmis. Juk kaime įvykis! Visiems maga sužinoti, kas tie užsieniečiai, kuriuos pažįsta Dimitris. Kalbamės, juokaujame, gurkšnojame vynuoginę, kol kaimą užlieja naktis.
Suprasdamas, kad už tuos tris maišiokus Dimitris neims nė cento, pasisiūlau apmokėti už tai, kas buvo atnešta ant vaišių stalo. „Atsiprašyk ir daugiau niekada niekam to nesiūlyk“, – kerta Dimitris. Atsiprašau. Labai atsiprašau. Nes suprantu, kad Dimitris nutuokia, jog žinau kretietiško svetingumo taisykles. Todėl siūlydamas pinigus ne šiaip suklydau, o tiesiog susimoviau.
Dimitris šypsodamasis įteikia visus tris maišiokus ir dar duoda patarimų, kaip ką turėtume gaminti, kad būtų ne šiaip skanu, o labai skanu. Ir išties – labai skanu. Net ūkininkų turguje niekada neteko įsigyti tokios vlitos, tokių kiaušinių, tokių daržovių. Ačiū, Dimitri! Ir iki pasimatymo ne darže, o kalnuose!
Tikriausiai esate girdėję apie kretietišką svetingumą. Norėtumėte patys patirti keliaudami Kretoje, kartu su MANO KRETA, asmeninėje ekskursijoje? Jeigu taip – susiekite – keliausime kartu >>
Tinklaraštyje ir kelionių žurnale SALA rasite daugiau Kretos istorijų, atradimų, įdomių patirčių, spauskite čia >>
Rubrikoje „Naudinga žinoti“ rasite įdomios ir naudingos informacijos, kuri padės planuotis atostogas Kretoje bei Santorinyje, spauskite čia >>
Jeigu turite klausimų ir norite mūsų pasiteirauti apie Kretos praeitį ir dabartį, istorines ir patyrimines keliones po salą, susisiekite – siųskite žinutę el. paštu manokreta@gmail.com
