google-site-verification=vUpASUbMG3uw2ww6YJu-0CuNXGgylxlzILN9SFB8RUE

Vienuolyne kalnuose

Tebūnie palaiminta ši nuostabi šeima!“ – pasakė tėvas Porfirijus, bene paslaptingiausias ir tuo pačiu atviriausias vienuolis, kurį man teko kada nors sutikti Kretoje. Jis gyvena vienui vienas atokiame vienuolyne tarp Kulukono ir Psiloričio kalnų, stengdamasis prikelti jį naujam gyvenimui. Dešimtis kartų buvau užsukęs į vienuolyną su keliautojais iš Lietuvos: būna, atvažiuojam, ant stalo stovi garuojantis kavos puodelis arba cerkvėje dega palikta šviesa virš maldaknygės, o vienuolyne – tarsi nė gyvos dvasios. Iš vietinių gyventojų buvau ne kartą girdėjęs, kad tėvas Porfirijus nelinkęs bendrauti su atvykėliais. Pasirodo jiems tik tada, kai pats to nori.

Atvykus su Evelina, Edvinu ir jų mažuoju sūnumi Adomu viskas buvo kitaip: tėvas Porfirijus net neketino slėptis. Atsiraitojęs abitą jis lakstė tarp vazonų su šlanga laistydamas gėles ir šypsojosi mus sveikindamas. „Gal išgersime kartu kavos? O gal naminės raki?“ – paklausė. Su vienuoliu dar naminės negėriau, – pagalvojau. Žvilgtelėjau į Edviną, jis pritariamai linktelėjo, tad per daug negalvodamas išpyškinau: „Galima ir raki!“ Kol apžiūrėjome vienuolyno cerkvę ir grožėjomės vaizdais į Kulukoną ir Psiloritį, ant stalo vienuolyno kieme atsidūrė buteliukas, stikliukai ir sausainiai. „Į sveikatą!“ – mane ir Edviną pasveikino tėvas Porfirijus. Gurkštelėjo, ir nei iš šio, nei iš to paklausė: „O tu žinai, iš kur aš?“ – „Taip, žinau, iš Palestinos, – atsakiau tą, ką buvau girdėjęs iš netoliese esančio kaimo gyventojų. – Tik niekaip nesuprantu, kur taip gerai išmokote graikų kalbos“. – „Atėnuose mokiausi, o paskui atvažiavau čia ir manau, kad čia pasiliksiu, – linktelėjo vienuolis. – Žinai, kokie čia fantastiški saulėlydžiai! Atvažiuok kada vakare, pasėdėsim, pažiūrėsim, pakalbėsim“. Pažadėjau atvažiuoti.


Visi padėkojome už vaišes ir malonią draugiją. Tėvas Porfirijus vėl griebė šlangą ir puolė prie gėlių tuo pačiu modamas mums, kai žengėme pro vienuolyno vartus. „Jūs išties esate palaiminti“, – pasakiau Evelinai ir Edvinui, vis dar nesuprasdamas, kodėl taip kardinaliai pasikeitė asketiškojo tėvo Porfirijaus elgesys. Jis net neprieštaravo fotografuotis, nors įprastai dauguma vienuolių to labai nenori. Tad kas nutiko? Galbūt atsakymą į šį klausimą sužinosiu tada, kai pažadėtąjį vakarą atvyksiu pas jį į svečius. #manokreta #atostogosKretoje #istorijosKretoje #Kretosistorijos #susitikimaiKretoje #vienuolynaiKretoje #vienuolynasKretoje

Informacija telefonais:
LT +37068550778

GR +306983318337

® 2017 MANO KRETA

Sukurta su Wix.com

  • Facebook - Black Circle
  • YouTube - Black Circle
  • Instagram - Black Circle

© MANO KRETA | www.manokreta.lt – interneto svetainė, priklausanti žurnalistui Audriui A. Morkūnui ir bendrovei „Mano Kreta“. Griežtai draudžiama MANO KRETOS paskelbtą tekstinę bei vaizdinę informaciją panaudoti kitose elektroninėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti MANO KRETĄ kaip šaltinį.