Puošnūs jūrsvogūnio žiedai

Puošnūs jūrsvogūnio žiedai prasikala net per kalnų uolas ir kelių asfaltą! Tad jų žiedstiebių dabar Kretoje neįmanoma nepastebėti.

Jūrsvogūnio, kuris dar kartais vadinamas scila, svogūninės šaknys nuo seno naudojamos tiek liaudies, tiek oficialioje medicinoje, tiek homeopatijoje. Jis minimas viename seniausių Egipto rašytinių šaltinių – Eberso papiruse, parašytame XVI a. prieš mūsų erą. Pitagoras jį aprašo VI a. pr. m. e, o dar po dviejų šimtų metų jo savybes gydant geltą, astmą ir konvulsijas aptaria šiuolaikinės medicinos tėvas Hipokratas.

Iš jūrsvogūnių gaminami vidurius laisvinantys, šlapimą varantys vaistai. Taip pat jie naudojami gydant galvos smegenų vandenę. Farmacijoje iš jūrsvogūnių gaminamas scilarenas – plačiai kardiologijoje naudojamas preparatas kraujotakos ir širdies ligų vaistams gaminti. Liaudies medicinos žinovai sako, kad jūrsvogūniai nėščiosioms stimuliuoja gimdos susitraukimus, gali sukelti persileidimą, būti apsigimimų priežastimi.

Įdomu yra tai, kad žmonėms ir naminiams gyvūnams žalias jūrsvogūnis – praktiškai nekenksmingas, bet smulkūs graužikai jo suėdę nugaišta. Suaugusiai žiurkei numarinti užtenka vos 0,3-0,4 g jūrsvogūnio, t.y. vieno jo svogūno užtektų 1500 žiurkių arba 4000 pelių nunuodijimui. Negana to, jūrsvogūnių paragavusių graužikų lavonai neyra, o išdžiūna – tarsi mumifikuojasi.

Graikai jūrsvogūnį vadina šuns svogūnu, bet kur kas dažniau – graikiško Kalėdų Senio – šventojo Vasilio – augalu, t.y. 'agiovasilitsa' (gr. αγιοβασιλίτσα). Toks pavadinimas kildinamas iš papročio per Naujuosius metus kabinti jūrsvogūnį prie durų, langų ar balkonų kaip atsinaujinimo simbolį, nes jūrsvogūnis auga nesodinamas ir nelaistomas. #manoKreta #atostogosKretoje #Kretosaugalai #Kretosgėlės #Jūrosvogunis #Scila #Drimiamaritima