Pakeliui į Kretą – Hydros sala

– Dvi vietos, kur pailsi mano kūnas ir siela: Kretos Baltieji kalnai ir Hydros sala, – prieš du, o gal tris metus man sakė gyvenimo matęs ir akivaizdžiai jį iš visos širdies mylintis 70-metis graikas iš Atėnų, su kuriuo susipažinome Kretos Baltųjų kalnų papėdėje.

– Kuo ypatinga Hydra? Niekada joje nebuvau, – smalsavau, pritardamas, kad Baltųjų kalnų magijai sunku atsispirti, ypač kai pakyli į juos aukštyn.

– Pirmiausia tuo, kad Hydroje nėra automobilių, – ėmė pasakoti guvus žilaplaukis. – Saloje yra tik viena gaisrinė ir vienas autobusiukas be numerių, vežiojantis neįgaliuosius ir senelius ribotu atstumu po Hydros Chorą (kiekvienos Graikijos salos pagrindinė gyvenvietė dažniausiai vadinasi Chora – past.), nes saloje nėra automobiliams skirtų kelių.

– Pagrindinis transportas – asilai? Kaip prieš 50 metų Kretoje? – bandžiau spėti.

– Ne asilai, o mulai, – patikslino pašnekovas. – Ir daug karučių, kuriuos tampo hydriečiai Choros gatvėmis, bet tik ten, kur priplaukti negali. Hydra nuo seno – kapitonų ir jūreivių sala.

Po to pokalbio galvoje įstrigo noras kada nors aplankyti Hydrą. „Svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi,“ – mėgsta sakyti kretiečiai. Jie teisūs. Už mano su žmona nugarų – Hydra. Ir raudona mėlyna Hydros vėliava jau plėvesuoja virš mūsų galvų. Ir uoste rymodami mūsų laukia mulai, o šalia jų – tinklus rišantys žvejai.