google-site-verification=vUpASUbMG3uw2ww6YJu-0CuNXGgylxlzILN9SFB8RUE

Santorinis – pažintis iš naujo

PIRMA DIENA Toks įspūdis, kad kažkada per pirmąją viešnagę Santorinyje nemačiau nieko! Net neįsivaizduoju, kokio masto aiškinamąjį darbą reikėtų atlikti siekiant keliautojams perduoti suvokimą, kad keliauti į Santorinį vienai dienai – tai tas pats kaip gauti kibirą prinokusių kvepiančių braškių, bet iš jo paragauti vos vieną.

Kol kas kartu su žmona net nespėjome pabūti ten, kur įprastai kelionių organizatoriai veža poilsiautojus iš Kretos į Santorinį, t.y. nebuvome nei Oios kaimo siaurose gatvelėse, nei Kamari paplūdimyje, o salos sostinę Firą matėme tik naktį. Bet užtat jau pasivaikščiojome siauromis Pirgos kaimo gatvelėmis, daugiau sužinojome apie Vothone ir kitose Santorinio gyvenvietėse išlikusius tikruosius šios salos gyventojų būstus išskaptuotuose olose, pačiupinėjome juodą Perissos paplūdimio smėlį, prasukome pro Karterados impozantiškas cerkves, o saulę palydėjome prie Imerovigli kurorto esančiame Tourlos kyšulyje, prie senosios tvirtovės griuvėsių.


ANTRA DIENA Kaip ir Kretą, taip ir Santorinį užgriuvo šiaurės vėjas – tas pats, kurio laukė visos Egėjo jūros salos: jis išvadavo saliečius nuo Sacharos dulkių, tiršta migla kabojusių kelias savaites. Pasidavėm vėjo gūsiams ir iš šiaurės patraukėme į Santorinio pietus – link Akrotirio pusiasalio, kuriame, kaip sakė Akrotiri krautuvėlės savininkė, daugiau senbuvių gyventojų ir daugiau kaimo turizmo. Apžiūrėjome fantastiškų formų uolas Vlychados paplūdimyje. Pomidorų muziejuje sužinojome, kodėl Santorinio pomidorai tokie saldūs ir auginant nereikia jų laistyti. Nusibeldėme į Santorinio „pasaulio krašto“ prie jūrų švyturio. Pasivaikščiojome po istorijų nestokojantį Akrotiri kaimą. Pietavome pas žveją Jorhosą (kokia šviežia pas jį žuvis!). Ir galiausiai pakilome į aukščiausią Santorinio tašką – Profitis Ilias (pranašo Elijo) kalną, pavadintą taip dėl vienuolyno, stūkstančio ant jo viršūnės. Jame užkalbinome tėvą Leonidą, kuris mums išvykstant įteikė labai kretietišką dovaną – alyvuogių aliejaus. Ne bet kokio – Santorinio alyvuogių aliejaus! Jis išskirtinis, nes saloje auga vos 80 alyvmedžių, iš kurių dauguma priklauso vienuolynui.


TREČIA DIENA Sakoma, kad Santorinyje patys gražiausi saulėlydžiai – prie Oia miestelio salos šiaurės vakaruose. Nusitaikėme į jį, bet ne pačiu tiesiausiu keliu. Prieš tai pakilome ant Mesa Vouno kalvos apžiūrėti antikinio Thero miesto likučių, pasimėgavome vasariška šiluma šalia juodojo Kamari paplūdimio, pravažiavome rytine salos pakrante užtikdami paslėptų poilsiaviečių ir Oia pasiekėme ne nuo salos sostinės Firos pusės, o nuo Amoudi uosto, iš kurio kasdien plaukia laiveliai į šalia esančią Thirasios salą. Oia nepalieka abejingų – vaizdai čia gniaužia kvapą. Mums pasisekė: oras buvo toks vaiskus, kad puikiausiai matėsi arčiausiai Santorinio esančios Kikladžių salos – Ios, Sikinos, Folegandros ir netgi Naxos su šalia jos esančiomis mažomis Kikladėmis. Leidžiantis saulei salos nusidažė ryškiomis spalvomis. Saulės palydoms pasirinkome Profitis Ilias cerkvę ant senojo pėsčiųjų tako iš Oios į Firą, todėl visa Oia mums buvo kaip ant delno.

KETVIRTA DIENA Prieš sugrįžtant atgal į Kretą patraukėme į Santorinio sostinę – Firą. Bet vėlgi šiek tiek pavingiuodami ir pasiduodami pagundoms labiau pažinti Santorinį. Pirmiausia susiviliojome bičiulio Kyriako kvietimu nueiti iki kalne iškaltos cerkvės (apie ją plačiau pasakojau čia: https://goo.gl/mKGbba), tada pasukome link garsaus Raudonojo paplūdimio, nuo jo kilome link Ekso Gonia kaimo su nuostabiu vaizdu į aukščiausią Santorinio viršūnę ir galiausiai dar aptikome keletą senųjų, dar nerestauruotų tradicinių namų-urvų, puikiai parodančių, kaip paprastai gyveno santoriniečiai visai neseniai – maždaug prieš 50 metų (apie juos plačiau pasakojau čia: https://goo.gl/AgVGXz). Firoje atsidūrėme prieš pat saulėlydį, kuris ir vėl stebino savo spalvomis, gundydamas ilgiau pasilikti Santorinyje arba suplanuoti kitą viešnagę saloje. O sugrįžti tikrai reikės, nes taip ir neaplankėme šalia esančios Thirasios salos, nesimaudėme karštose vulkano srovėse, nebuvome užlipę ant suakmenėjusios lavos kraterio Santorinio salyno viduryje, neapžiūrėjome Mino civilizacijos palikimo Firos archeologiniame muziejuje. Juolab grįžti į Santorinį galima nusitaikius aplankyti ir kitas Kikladžių salos, kurios iš čia – ranka pasiekiamos.

#Santorinis #Santorinyje #ekskurijosSantorinyje #kruizasSantorinyje #laivuSantorinis #įSantorinį #KretaSantorinis #Kreta #Kretoje #Fira #Oia #Athinios #Kamari #Perissa #autonuoma #automobiliųnuoma #autonuomaKretoje #autonuomaSantorinyje

Informacija telefonais:
LT +37068550778

GR +306983318337

® 2017 MANO KRETA

Sukurta su Wix.com

  • Facebook - Black Circle
  • YouTube - Black Circle
  • Instagram - Black Circle

© MANO KRETA | www.manokreta.lt – interneto svetainė, priklausanti žurnalistui Audriui A. Morkūnui ir bendrovei „Mano Kreta“. Griežtai draudžiama MANO KRETOS paskelbtą tekstinę bei vaizdinę informaciją panaudoti kitose elektroninėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti MANO KRETĄ kaip šaltinį.