google-site-verification=vUpASUbMG3uw2ww6YJu-0CuNXGgylxlzILN9SFB8RUE

Kas skatina keliauti? – 3 dalis. LIETUVĖ IŠ ŠVEDIJOS

„O taip, pažįstu vieną lietuvę!“ – jau sunku suskaičiuoti, kiek kretiečių man tą sakė vos išgirdę, kad esu iš Lietuvos. Bet Ioannis Skrafnakis rėžė kaip nė vienas kitas: „Viena lietuvė – mano verslo partnerė“. Taip ir atsisėdau kavos su Janiu gerti (taip jau yra, kad visus Ioannius Kretoje Janiais vadinam). Supratau, kad kalbos bus, vos tik jis išsidavė, kad verčiasi ne alyvuogių aliejaus prekyba, ne automobilių nuoma, ne viešbučių rezervacijomis, apskritai – ne tokia veikla, kur dažniausiai galėtum sutikti kretietį su lietuve už parankės. Janis su visa savo šeima gamina kosmetiką. Ir ne bet kokią kosmetiką – šimtaprocentinai natūralią, iš maistui tinkamų produktų!

„Klausyk, gal atvažiuok tu pas mane į biurą – bus paprasčiau pasakoti“, – pasakė Janis. Apsikeitėm kontaktais, susiderinom laiką ir vėl susitikom. Biuras – vos ne Kretos sostinės Herakliono centre, bet kvepiantis kalnų žolėmis. Čia pat už plonų pertvarų – gamybinės patalpos, kur dvi moterėlės kažką maišo, kažką pilsto, kažką pakuoja, kažką klijuoja... Jokių mechanizmų – viskas rankomis. Pradedam kalbėtis su Janiu ir staiga vėl pasijuntu žurnalistu, nes mūsų pokalbis pavirsta interviu – tokiu pat, kokių dirbdamas lietuviškoje spaudoje esu padaręs ne vieną. Todėl viską dabar atpasakosiu būtent taip – interviu forma. – Jani, žinau, kad gali be perstojo kalbėti apie savo gaminamą kosmetiką. Bet man labiausia rūpi kitas klausimas: kas ta lietuvė, su kuria bendradarbiauji? – Jos vardas Rima. Tiesą pasakius, gyvai dar nebendravome. Ji susirado mano kosmetiką internetu, paprašė informacijos ir produktų išmėginimui. Nusiunčiau. Po kurio laiko gavau jos pasiūlymą bendradarbiauti. Panašiai kaip Jennifer ir Ali iš Teksaso, tik jiedu mano kosmetikos įsigijo per viešnagę Santorinyje. Išbandė ir užsikabino taip, kad dabar mano kosmetika prekiauja savo parduotuvėlėje San Antonio mieste, JAV pietuose. O Rima, kiek žinau, pardavinėja kosmetiką internetu (duosiu adresą, galėsi pasižiūrėti). Kaip supratau, pardavinėja tik tai, ką pati naudoja arba naudotų. Ji žadėjo kovo pradžioje atvykti pas mane į Kretą, tad jau dabar kviečiu ir tave prisijungti. – O pats savo kosmetiką naudoji? – Be abejo! Nes žinau, iš ko ji padaryta. Ir tau padovanosiu barzdos aliejuką, pabandysi – norėsi dar. – Bet, spėju, ne nuo barzdos aliejuko viskas prasidėjo? – Viskas prasidėjo nuo muilo. Sukūriau šeimą, gimė vaikai ir prasidėjo gero muilo paieška. Norėjau rasti tokį, kokiu mane prausdavo mama – jis buvo kaip kremas, visiškai neputojo, nedirgino odos ir jo gabaliuko užtekdavo ilgam laikui. Išbandžiau daug ką, kol supratau, kad nieko nebus – reikia pačiam tą muilą pasigaminti. Susiradau senuosius receptus, Kretos kaimuose klausinėjau močiučių. Surinkau daug informacijos ir pradėjau gamybinius bandymus.

– Nori pasakyti, kad tas muilas su užrašais „handmade“ (angl. rankų darbo) ir „pure olive oil“ (angl. tyro alyvuogių aliejaus), kuriuo prekiauja visos Kretos turistinės parduotuvėlės, yra niekam tikęs? – Gal kažkam jis ir geras, man jis netinka. Nes užrašą „pure olive oil“ ant savo muilo deda ir tas, kurio produkcijoje – vos 1 proc. alyvuogių aliejaus, ir tas, kuris muilo gamybai naudoja absoliučiai maistui netinkamą alyvuogių aliejų. Taip, jis gali būti tyras, gal net šaltai spaustas, bet valgyti jo neįmanoma. O jei neįmanoma valgyti ar galima juo praustis? Juk mūsų oda irgi „valgo“, per poras įtraukdama viską, ką ant jos užtepame. Tokio neva „pure olive oil“ muilo gabaliuko savikaina – apie 10-20 eurocentų, o turistinėse parduotuvėlėse jis parduodamas už vieną, pusantro ar net du eurus. Geras biznis! Kai pirmą kartą pasiūliau pardavėjams prekiauti mano muilu, kurio savikaina buvo 2 eurai ir daugiau, jie sakė, kad esu išprotėjęs: kas jį pirks?! Mažmenoje jo kaina pakyla iki 5-6 eurų. Man sakė, kad niekas tiek nemokės už muilą. Bet galiausiai mano prekė surado savo pirkėją, o aš supratau, kur ir kam jį siūlyti. – Internetas išgelbėjo? – Ir taip, ir ne. Internetu ir per pažįstamus suradau tas kosmetikos parduotuvėles, kurios prekiauja itin kokybiška kosmetika, kurių savininkai investuoja apmokydami savo darbuotojus, kad šie siūlomą kosmetiką galėtų pristatyti ne vien tik banalia fraze „pure olive oil“. Džiaugiuosi, kad tokių parduotuvėlių yra ne tik Kretoje ar Graikijoje, bet ir užsienyje. Kosmetiką gaminu jau 12 metų ir kol kas jos paklausa tik auga, nes tie, kas išbando, užsikabina ir pasakoja apie ją savo draugams. – Bet dabar gamini jau ne tik muilą? – Taigi žinai, kiek moterims visko reikia! (juokiasi) Barzdos aliejukas ir balzamas po skutimosi – bene vienintelai išskirtinai vyriški produktai, kuriuos galiu pasiūlyti, o grynai moteriškų – pusė šitos produkcijos pavyzdžių spintos! Kremai, serumai, dezodorantai, masažo aliejai ir t.t. Neseniai išsireikalavo ir šampūno, nors buvau griežtai prieš jo įtraukimą į asortimentą. Nes šampūno be vandens nepagaminsi, o ten, kur prasideda vanduo, baigiasi natūralumas: reikia krūvos sintetinių priemonių tam vandeniui produkte išlaikyti. Po daugelio mėginimų pavyko pagaminti šampūną, ant kurio galiu užrašyti, kad 99 proc. jo sudedamųjų dalių yra natūralios. Bet tai vienintelė nuolaida iš mano pusės. Jei galutiniame produkte bus daugiau kaip 1 proc. nenatūralių medžiagų – viskas, jo mano kosmetikos asortimente nebus. Mano tikslas – 100 proc. natūralūs produktai! – Ir visi jie – Kretos alyvuogių aliejaus pagrindu? – Ne. Gamyboje naudojame ir migdolų, ir argano, ir sezamo, ir daugelį kitų aliejų. Bet visos mano kosmetikos sudėtinės dalys valgomos! Einam, paragausi, – Janis nusiveda mane į gamybines patalpas, iš didžiulio bidono įpila alyvuogių aliejaus ir ragina ragauti. – Matai, čia tas pats valgomas aliejus, kurį mielai naudotum namuose salotoms gardinti. O kadangi bendrauji su kalnų žolininkais, manau, tau nereikia aiškinti, kad Graikijoje auga pusė visų Europos endeminių augalų, dauguma jų aptinkami tik Kretoje ir daugiau nei pusė jų yra naudingi žmogaus sveikatai. Būtent tuos augalus ir naudoju savo kosmetikos gamyboje. Va, imk keletą produktų – palyginsi su tais, kuriuos parsiveži iš Kretos kalnų. – Ačiū, Jani, – padėkoju jam už skirtą laiką, dovanas ir kretietišką svetingumą (ryte susitinkant su kretiečiais pusryčių galima nevalgyti). Akivaizdu, kad Janis padarė tai, ką galėjo padaryti bet kuris kitas kretietis: sukūrė natūralios kosmetikos verslą iš Kretos (ir ne tik jos) gamtos turtų bei savo tėvų ir protėvių sukauptų žinių. Specialiai neminėjau Janio gaminamos kosmetikos pavadinimo, nes nenoriu, kad kažkam pasirodytų, jog jis užsakė šį tekstą kaip kokį reklaminį straipsnį. Bet žinau, kad bus klausiančiųjų, kaip gi vadinasi ta Janio kosmetika, todėl... štai jos pavadinimas – „Evergetikon“. Ir ja jau prekiauja lietuvė Rima. O kalbant apie Rimą – tai dar viena staigmena, kuri mane privertė atsisėsti iš nuostabos. Po pokalbio su Janiu namuose internetu susiradau jos parduotuvėlę „Villoeco“. Ir paaiškėjo, kad ji registruota Švedijoje, nes... Rima gyvena Švedijoje! Kosmetiką ji siūlo ne tik lietuviams, bet ir švedams, o taip pat ir dar pusei pasaulio, nes jos internetinė parduotuvėlė villoeco.se sukurta lietuvių, švedų, anglų ir rusų kalbomis. Dar vienas dalykas, kuris džiugina – jos siūlomame asortimente yra ir lietuviškos natūralios „Uoga Uoga“ kosmetikos! Spėju, ją mielai perka švedai. Bet tegu man apie viską papasakoja pati Rima. Jau susibendravom ir sutarėm: susitinkame kovo pradžioje Kretoje. Laukite tęsinio...

► Kitas apybraižos „Kas skatina keliauti?“ dalis rasite čia >>

Informacija telefonais:
LT +37068550778

GR +306983318337

® 2017 MANO KRETA

Sukurta su Wix.com

  • Facebook - Black Circle
  • YouTube - Black Circle
  • Instagram - Black Circle

© MANO KRETA | www.manokreta.lt – interneto svetainė, priklausanti žurnalistui Audriui A. Morkūnui ir bendrovei „Mano Kreta“. Griežtai draudžiama MANO KRETOS paskelbtą tekstinę bei vaizdinę informaciją panaudoti kitose elektroninėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti MANO KRETĄ kaip šaltinį.