google-site-verification=vUpASUbMG3uw2ww6YJu-0CuNXGgylxlzILN9SFB8RUE

Kas skatina keliauti? – 2 dalis. XVII AMŽIAUS BESTSELERIS


Spėju, kad per pastaruosius 400 metų reto Lietuvos autoriaus knyga Europoje buvo publikuota tiek kartų, kiek 1601 metais pirmąkart išleista Gediminaičių dinastijos palikuonio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“. Vien tik XVII ir XVIII amžiuje pasirodė 4 šios knygos leidimai lotynų, 2 – vokiečių, 6 – lenkų bei 1 rusų kalba. Įspūdinga? Turint omenyje, kad tais laikais skaityti mokėjo koks 1 proc. visų Europos gyventojų (jei ne mažiau), tokia knygos leidimų gausa – net labai įspūdinga. O man įspūdinga yra tai, kad Europos grietinėlės vaizduotę užbūrusioje knygoje Radvila Našlaitėlis papasakojo ir apie savo viešnagę Kretoje. Simboliška, bet ši Lietuvą ir Kretą siejanti knyga mane pasiekė Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga. Pirmiausia nereikėtų įsivaizduoti, kad Mikalojus Kristupas Radvila buvo kažkoks vargšiukas našlaitis, trankęsis po pasaulį. Jo tėvas – vienas labiausiai apsišvietusių XVI amžiaus žmonių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, reformatorius Mikalojus Radvila Juodasis, mama – Lenkijos bajorijos atstovė Elžbieta Šidlovecka Radvilienė. Bet taip jau susiklostė, kad gausioje Radvilų giminėje buvo tradicija berniukams duoti giminės pradininko Mikalojaus Radvilaičio vardą. Todėl norint atskirti vieną Mikalojų nuo kito atsirado pravardės, kurios tapdavo antraisiais jų vardais. Pagal legendą Radvilai Našlaitėliui pravardę suteikė karalius Žygimantas Augustas. Pasakojama, kad Radvilos Juodojo šeimai lankantis karaliaus rūmuose per iškilmes Žygimantas Augustas užtiko apsiverkusį mažąjį Mikalojų Kristupą. Ramindamas vaiką karalius pavadino jį visų pamirštu našlaitėliu, lenkiškai – „sierotka“. Tą girdėję rūmininkai perpasakojo didikams, taip pravardė ir prilipo. Radvila Našlaitėlis yra pirmasis Radvilų giminės atstovas, gavęs universitetinį išsilavinimą. Studijavo Vokietijoje, gilino žinias Paryžiuje ir Romoje, tėvo paliepimu nuolat siuntė knygas į Lietuvą kaupiamai Radvilų bibliotekai. Buvo išauklėtas protestantiška kalvinizmo dvasia, bet po viešnagės Romoje atsivertė į katalikybę, tapo aršiu kontrreformacijos veikėju, uoliu kataliku. Būtent tikėjimas jį išginė ilgai, beveik du metus trukusiai kelionei iš Lietuvos į Jeruzalę ir atgal. 1575 metais sunkiai susirgęs Radvila Našlaitėlis pasižadėjo: „Jei Dievo gerumas grąžins man pirmykštę sveikatą, aplankysiu Šventąjį Viešpaties Karstą“. Jis pasveiko. 1578 m. iš karaliaus gavo vienas aukščiausių LDK pareigų – tapo Lietuvos didžiuoju maršalka. Bet duoto pažado nepamiršo. 1582 m. rugsėjo 16 d. Radvila Našlaitėlis pradėjo kelionę į Jeruzalę iš savo rūmų Nesvyžiuje, tuo pačiu tapdamas pirmuoju lietuvių katalikų piligrimu. Įdomu tai, kad jis keliavo ne tiesiai per Balkanus ir Mažąją Aziją, o per dabartines Europos Sąjungos žemes: sausuma pasiekė Veneciją, o iš jos laivais leidosi link Jeruzalės. Taip Radvila Našlaitėlis atsidūrė Kretoje. Ir ne vieną, o du kartus. Kelionėje į priekį penkioms dienoms jis sustojo salos sostinėje Kandijoje (dabartiniame Heraklione) ir pakeliavo po jos apylinkes. Kelionėje atgalios jis Kretoje užtruko beveik keturis mėnesius ir matė visą šiaurinę salos pakrantę nuo Sitios iki Chanios. Pastarojoje jis praleido beveik du mėnesius. Skaitydamas „Kelionę į Jeruzalę“ indentifikavau praktiškai visas Kretos vietas, kurias mini Radvila Našlaitėlis. Tik vietomis pykau ant savęs, kad užmiršau dar mokykloje zubrintą lotynų kalbą – labai jau norėčiau paskaityti „Kelionės į Jeruzalę“ originalą. Nes skaitytame lietuviškame vertime, kurį 1990 metais išleido leidykla „Mintis“, gausu netikslumų ir akis badančių akivaizdžių klaidų. Pavyzdžiui, teksto paaiškinimuose Radvilos Našlaitėlio minima „Gortina arba Kortina“ sutapatinama su minojietiškais Knossos rūmais, nors tai – absoliučiai dvi skirtingos antkinės vietovės: Gortyna – salos pietuose klestėjęs Romos imperijos miestas, Knossas – šalia Herakliono esantis archeologinis kompleksas su Mino civilizacijos laikų griuvėsiais. Pastarieji buvo atkasti tik XX amžiaus pradžioje, tad 1583 metais Kretoje lankęsis Radvila Našlaitėlis ne tik juose nesilankė, bet apie juos net negirdėjo! Man bene įdomiausia Lietuvos didiko tuomet Kretoje aplankyta vieta – vadinamasis Tesėjo labirintas, t.y. netoli Gortynos griuvėsių esantis urvų kompleksas, dabar vadinamas Labirinto urvu. Šiuo metu visi įėjimai į jį uždaryti, nes po to, kai per II pasaulinį karą vokiečiai traukdamiesi iš Kretos susprogdino ten buvusius ginklų sandėlius, urvuose lankytis pavojinga. O Radvila Našlaitėlis urvus matė dar nesuniokotus. Knygoje jis rašo: „Aš esu tos pačios nuomonės kaip ir tie, kurie šią vietą laiko ne labirintu, bet akmenų karjeru. Tą dalyką patvirtina daugybė visur aplinkui suverstų akmenų ir pėdsakai vežimų, kuriais tie akmenys buvo ištraukiami. Tenai daugybė į visas puses einančių požeminių kelnių. Jais eiti galima tik užsidegus žiburį. Tuose urvuose daugybė šikšnosparnių, todėl reikia saugotis, kad jie skrisdami šviesos neužgesintų ir žmonių nepaliktų amžinoje tamsoje“. Galima tik įsivaizduoti, kaip tokie pasakojimai kaitino XVII amžiaus skaitytojų vaizduotę! Imdamas skaityti „Kelionę į Jeruzalę“ buvau nusiteikęs ne tik išsiaiškinti, kur tiksliai Kretoje lankėsi pirmasis Lietuvos piligrimas, bet ir pats pakeliauti Radvilos Našlaitėlio keliais. Kai perskaičiau, apsigalvojau. Nes praktiškai visose jo aprašomose vietose esu buvęs (yra abejonių tik dėl kelių vienuolynų pavadinimų), todėl keliauti ten pat nelabai yra prasmės. Tačiau perskaičius knygą gimė viena idėja, kurią stengsiuos įgyvendinti šiemet lapkričio mėnesį per Kretoje vyksiantį Graikijos ir Kipro lietuvių sąskrydį. Radvila Našlaitėlis rašo: „Lapkričio mėnesio trisdešimtą dieną buvau labai aukštame kalne virš Kandijos miesto. Tenai yra mažas graikų vienuolynas, bet, esant jau vėlyvam laikui, iki jo nueiti negalėjau. Poetai pasakoja, kad tame kalne palaidotas Jupiteris. Kiti tvirtina, jog tenai randama kažkokių jo antkapio įrašo graikiškų raidžių, tik dėl senumo jos taip esančios išdilusios, kad jau neįmanoma įskaityti“. Taigi, passitengsiu, kad šiemet praėjus 435 metams nuo Radvilos Našlaitėlio viešnagės Kretoje, būrys Graikijos ir Kipro lietuvių užliptų į tą kalną, kurį jis aprašė. Beje, su Kretos lietuviais ant jo viršūnės jau buvome, dabar užvesime svečius.

► Kitas apybraižos „Kas skatina keliauti?“ dalis rasite čia >>

Informacija telefonais:
LT +37068550778

GR +306983318337

® 2017 MANO KRETA

Sukurta su Wix.com

  • Facebook - Black Circle
  • YouTube - Black Circle
  • Instagram - Black Circle

© MANO KRETA | www.manokreta.lt – interneto svetainė, priklausanti žurnalistui Audriui A. Morkūnui ir bendrovei „Mano Kreta“. Griežtai draudžiama MANO KRETOS paskelbtą tekstinę bei vaizdinę informaciją panaudoti kitose elektroninėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti MANO KRETĄ kaip šaltinį.