Panagia Vryomeni vienuolynas… arba kam skambina telefonas…?
Kai po ilgų pasiraitymų vingiuotu keliu atvažiavom į Panagia Vryomeni vienuolyną, atsirėmėm į tvorą su užrakintais vartais, ant kurių švietė graikiškas užrašas: „Prašom neniokokite vienuolyno, paskambinkite prižiūrėtojui telefonu 690…“
Skambinu. Telefonas išjungtas. Dar kartą skambinu. Vis tiek išjungtas. Tiek važiavau, nejaugi pasiduosiu! Juolab vienuolynas – akivaizdžiai senas, greičiausiai pastatytas apie XIII-XIV amžiuje, kai Kretą okupavo Venecijos Respublika, o tai reiškia, kad jame turi būti bent kažkoks istorinis lobis.
Imu kojas į rankas ir einu aplink vienuolyno tvorą. Ketvirtadalį apėjęs suprantu, kad beprasmiška eiti toliau – tvora aklina. Bet kažkodėl nesustoju, vis tiek einu lyg tikėdamasis kažkokio stebuklo. Ir kai galiausiai apsukęs ratą grįžtu prie tų pačių vartų, stebuklas įvyksta: kelyje pamatau mikroautobusą atidarytomis durimis, pro kurias griaudžia religinės giesmės.
„Norite įeiti į vienuolyną? – stabtelėjęs prie manęs klausia vairuotojas. Gal popas, gal vienuolis. Su abitu, ilga barzda ir storomis lūpomis. – Tuoj atidarysiu, važiuokit paskui mane…“
– Man skambinote? Hm. Nejaugi telefonas neveikia? – išsitraukia gal popas, gal vienuolis telefoną iš po abito klosčių, pakrato, pažiūri. – Lyg ir veikia, – sako.
– Nesvarbu, – moju ranka. – Kur kas svarbiau, kad štai susitikome ir Jums leidus galime apžiūrėti vienuolyną. Jūs čia vienas gyvenate?
– Ne, čia niekas negyvena, – rikiuodamas kryželius į savo vietas sako šventikas. – Esu tėvas Emanuilas, gyvenu šalia esančiame kaime ir prižiūriu šitą apleistą vienuolyną, kuris man priskirtas. Jums pasisekė, kad štai ši pora (rodo į vyrą ir moterį, kuriuos atsivežė) paprašė žvakes uždegti vienuolyno cerkvėje. Pasiėmiau dukrą ir atvažiavome visi kartu. Užeikite, užeikite, – kviečia popas rakindamas sunkias senos cerkvės duris.
Užeinam. Ir netenkam žado: senutėlė Panagia Vryomeni vienuolyno cerkvė išsaugojusi XV amžiaus freskas…
Ką radome Panagia Vryomeni cerkvėje?
Freskos moderniais metodais išvalytos 2004 metais, kai baigėsi net 12 metų trukusi vienuolyno rekonstrukcija. Tačiau po rekonstrukcijos į vienuolyną negrįžo gyvenimas: jame ligi šiol niekas negyvena. Tik tėvas Emanuilas užsuka į vienuolyną, kai kas nors paprašo žvakes uždegti, pasimelsti ar giesmę sugiedoti…
„Jei norėsi vėl apsilankyti vienuolyne, paskambink man, mielai atidarysiu“, – sakė atsisveikindamas svetingasis tėvas Emanuilas. Telefono numerį išsisaugojau, maža kada prireiks užsukti į Panagia Vryomeni.
Tinklaraštyje ir kelionių žurnale rasite daugiau straipsnių bei nuorodų apie šventąsias vietas ir vienuolynus Kretoje ir Graikijoje, spauskite čia >>
Jeigu turite klausimų ir norite mūsų pasiteirauti apie piligrimines vietas, vienuolynus Kretoje ar Graikijoje, susisiekite – siųskite žinutę el. paštu manokreta@gmail.com
