Kulinarinės istorijos. Nikė kalnuose.
– Norėčiau pavalgyti tikrame kretietiškame kaime, – pasakė Simonas, kai kartu su juo, jo žmona Toma ir dviem sūneliais Luku bei Simu keliavome po pietrytinę Kretą.
– Gerai, – sakau sukdamas vairą link Thripti kalnų, – nuvešiu jus į kaimų kaimą, bet nepažadu, kad ta taverna, kurią žinau, bus atidaryta.
Kylame link Thripti. Tuščia. Kelyje – nė vieno automobilio, nė vieno praeivio. Kaime ne ką geriau: tylu tarsi visi būtų išsibėgioję. Taverna uždaryta. Kol aplinkui žioplinėjam išdygsta vienas žmogėnas.
– Ot kvailelis, turi taverną, bet jos neatidaro, – pusiau graikiška greitakalbe sako jis rodydamas į uždarus užeigos langus. – Jūs ne pirmi čia atvažiuojate, o jis nedirba. Kvailelis.
– O gal kitame kaime netoliese taverna yra? – klausiu.
– Važiuok pas Nikę, – man net nebaigus klausimo atrėžia žmogėnas. – Dabar vingiuok šalia kalnų niekur nesukdamas. Kai privažiuosi kaimą, nesuk link Ierapetros, o lįsk giliau – ten rasi taverną. Nikei pasakyk, kad tave atsiuntė Manolis-italas.
Pasakyta – padaryta. Vingiuojam, nesukam, randam. Keli prie stalų susėdę seniokai subeda žvilgsnius į mūsų kompaniją. Tarpduryje išdygsta nedidukė močiutė šviesiu veidu.
– Tai jūs ir būsite ta Nikė, pas kurią mane Manolis-italas atsiuntė? – klausiu po viso kretietiškai kaimiško pasisveikinimo ritualo.
– Taip, aš Nikė, jau septyniasdešimt metų Nikė, – atsako močiutė.
– Alkani esam. Spėju, valgiaraščio neturit, tai sakykite, ką galite patiekti?
– Koks dar valgiaraštis, vaikeli! Turiu visko. Tuoj padarysiu. Truputį salotų, truputį duonos, dar įdarytų daržovių yra likę, va vaikams bulvių pakepsiu. Sėskit, nevalgę neliksit. Vyno savo turiu, ragausit?
– Aišku, kad ragausim, – sakau taip ir nesuprasdamas, ką gausim valgyt. – Gal pagalbos reikia?
– Nieko, susitvarkysiu, sėdėkit, tuoj bus viskas padaryta.
Kalnų tavernos meniu
Galiausiai „nieko, susitvarkysiu“ baigėsi tuo, kad atsidūriau Nikės virtuvėje kaip pagalbininkas indams surinkti, vandeniui supilti, vynui atnešti. Lėkštės skirtingos, servetėlės konservų skardinėj, vynas aplamdytam ąsotėlyje, bet ar tai svarbu? Kur kas svarbesni skoniai, kurie veržėsi iš Nikės virtuvės: pradėjom nuo vyno ir duonos su alyvuogėm, įpusėjom salotomis su ką tik darže nuskintais pomidorais, ryžiais įdarytomis daržovėmis, ką tik nuskustomis ir aliejuje paskrudintomis bulvytėmis ir vakarykščio troškinio likučiais, o baigėm namine vynuogine su citrina apšlakstytais artišokais ir didelėm pupom.
Kai jas gliaudėm, su Nike apie kaimą šnekėjom ir Manolio-italo vojažus po Italijas aptarinėjom, Simonas pasakė: „Būtent tai, ko ir norėjau…“
Kretoje svajonės pildosi. Tereikia norėti.
Norite apsilankyti ypatingose Kretos vietose, toliau nuo turistinio šurmulio? Papietauti išskirtinėse tavernose? Susisiekite su MANO KRETA, keliaukite asmeninėje ekskursijoje su Audriumi >>
Tinklaraštyje ir kelionių žurnale SALA rasite daugiau Kretos istorijų, atradimų, įdomių patirčių, spauskite čia >>
Rubrikoje „Naudinga žinoti“ rasite įdomios ir naudingos informacijos, kuri padės planuotis atostogas Kretoje bei Santorinyje, spauskite čia >>
Jeigu turite klausimų ir norite mūsų pasiteirauti apie Kretos praeitį ir dabartį, istorines ir patyrimines keliones po salą, susisiekite – siųskite žinutę el. paštu manokreta@gmail.com
