Gal iš Graikijos į Lietuvą automobiliu? 
Spėju, pirmiausia labiau domintų atvirkštinis variantas – jį būtinai aprašysiu po Kalėdų, kai keliausime iš Lietuvos į Graikiją. O dabar abu su Jurgita dalinamės patirtimi ir pastebėjimais iš automobiliu pravažiuotų beveik 3000 kilometrų kelyje #tarpKretosLietuvos
Keliai ir greitis
MARŠRUTAS. Kelionę pradėjome iš Pirėjo jūrų uosto šalia Atėnų, kur nusprendėme trumpam užsukti į Meteoros vienuolynus prie Kalabakos, o tada nuo Salonikų sukti vairą link Lietuvos per Šiaurės Makedoniją, Serbiją, Vengriją, Slovakiją, Čekiją, Lenkiją. Stambiausi taškai kelyje buvo: Pirėjas – Atėnai – Kalabaka – Salonikai – Skopjė – Nišas – Belgradas – Šegedas – Budapeštas – Bratislava – Brno – Ostrava – Katovicai – Varšuva – Lomža – Suvalkai – Marijampolė – Kaunas – Vilnius. Iš anksto apsisprendėme važiuoti tik greitkeliais, t.y. didžioji dalis – mokamais keliais.
LAIKAS IR GREITIS. Nusimatę kelyje per dieną praleisti ne daugiau kaip 8-9 valandas suplanavome nakvynės vietas Kalabakoje, Salonikuose, Skopjė, netoli Šegedo ir prie Katovicų. Iš pradžių Graikijoje neskubėjome (graikiškas ‘siga-siga’ niekaip nepaleido), bet kirtę Graikijos sieną per daug nesiblaškėme ir nestoviniavome. Kasdien pravažiuodavom apie 700-800 km. Vidutinis greitis buvo apie 100 km/h, labiausiai kelionę lėtino sustojimai degalinėse (mūsų automobilis varomas benzinu ir suskystintomis dujomis, kadangi pastarųjų bakas nėra didelis, tekdavo stoviniuoti dažniau), kelio darbai, miestų apvažiavimai ir kelių kokybė.
Kokybė ir mokesčiai
KELIŲ KOKYBĖ. Patys geriausi keliai – Graikijoje, Slovakijoje, Čekijoje. Patys prasčiausi – Lietuvoje: tokio provežuoto ir aplopyto greitkelio kaip Kaunas–Vilnius nebuvo nė viename 3000 km ruože. Nuo Atėnų iki Varšuvos ir kiek toliau iki Zambruvo, kur nusukome link Lomžos – puikūs platūs mažiausiai 4 eismo juostų greitkeliai (tik Šiaurės Makedonijoje pasitaikė kelios didesnės apvažiuojamos duobės, o Lenkijoje už Katovicų – pavojingi asfalto kalneliai). Nuo Zambruvo prasidėjo pavingiavimai siauresniais 2 eismo juostų keliais su išvažiavimais į statomą labai maloniai nuteikiantį greitkelį link Suvalkų – pagal jau pastatytus kelio ženklus jis turėtų vesti iki Kauno. Už Suvalkų iki Kalvarijos – siaura, murzina, tamsu. Apie 40 km ruožas kertant Lenkijos–Lietuvos sieną – pati nemaloniausia patirtis visame kelyje. Kol nuo Suvalkų atvažiuoji iki Marijampolės nesijaučia, kad Lietuvoje esi labai laukiamas. Nuo Marijampolės iki Kauno – kol kas geriausias kelias, kuriuo Lietuvoje teko važiuoti.
KELIŲ MOKESČIAI. Iki pat Lenkijos mokėjome už kelius: Graikijoje, Šiaurės Makedonijoje ir Serbijoje – ant greitkelių įrengtuose postuose, įvažiuojant į Vengriją, Slovakiją, Čekiją – įsigyjant kelių mokesčių vinjetę. Nepirkome jų iš anksto internetu, tą darėme sustodami pasieniuose įrengtose pardavimo vietose. Nustebino, kad internete vinjetės parduodamos gerokai brangiau: pavyzdžiui, įvažiuodami į Vengriją pasienio kioske už vinjetę mokėjom ~10 Eur vietoj ~20 Eur internetu. Iš viso keliams išleidome apie 70 Eur, iš jų daugiausiai, apie 30 Eur – Graikijoje. Nemokami greitkeliai lengviesiems automobiliams – tik Lenkijoje ir Lietuvoje.
Žmonės
PASIENIO RUOŽAI ir KAMŠČIAI. Įvažiuojant į Šiaurės Makedoniją, Serbiją ir Vengriją buvo vykdoma pasų kontrolė. Įvažiuojant į Serbiją ir Vengriją pasieniečiai prašė atidaryti bagažinę, bet trumpam užmetę akį linkėjo geros kelionės. Teko labai trumpam stabtelti prie pasieniečių įvažiuojant į Slovakiją bei Čekiją, o kertant Čekijos–Lenkijos ir Lenkijos–Lietuvos sienas niekas nestabdė. Daugiausiai laiko sugaišome prie Serbijos–Vengrijos pasienio: serbų pareigūnai praleido ganėtinai greitai, bet prie vengrų pasienio punkto buvo ganėtinai ilga eilė, sugaišome apie pusvalandį. Dar ilgesnę eilę matėme įvažiuojantiems iš Vengrijos į Serbiją. Visame kelyje stoviniavome tik kamščiuose kertant Varšuvą, nes pataikėme į vakarinį piką.
KELIO KAIMYNAI. Praleidžiant daug laiko kelyje nori nenori atkreipi dėmesį į šalia važiuojančius ir į jų vairavimo būdą. Nesaugiausiai bei dideliu greičiu mus lenkė automobiliai su serbiškais valstybiniais numeriais Serbijoje bei Šiaurės Makedonijoje ir su lietuviškais numeriais Lenkijoje. Įtampos dėl neprognozuojamų kelio kaimynų daugiausiai buvo Serbijoje. Iš pradžių kiek nustebino, kad iš automobilių su vokiškais ar belgiškais numeriais degalinėse išlipę žmonės kalbėjo turkiškai, bulgariškai, rumuniškai – daugiausiai tokių ekipažų teko sutikti Vengrijoje. Pirmąjį automobilį lietuviškais numeriais pamatėme už Varšuvos. Daugiausiai automobilių ukrainietiškais numeriais matėme Lenkijoje, rusiškais – Lietuvoje. Išvažiavę iš Šiaurės Makedonijos nematėme nė vieno automobilio graikiškais numeriais.
DEGALINĖS. Kadangi, kaip ir minėjau, pakankamai dažnai stovinuodavom degalinėse, jų skirtumams ir specifikai apžvelgti reikia atskiro teksto, jį rasite čia >>
